AKTYVUS KLAUSYMAS

Kaip išgirsti, ką nori pasakyti vaikas?

 

Kiniškas hieroglifas, kuris reiškia „klausyti“ susideda iš trijų simbolių – ausis, akis ir širdis. Būtent šie komponentai manoma, padeda ne tik išgirsti, bet ir suvokti, kas yra sakoma. Kitais žodžiais tariant, norint suprasti žmogų, reikia ir girdėti, ir stebėti, ir būti empatišku klausytoju. Šia tema atliekami tyrimai rodo, kad tik ~10 procentų informacijos yra suvokiama klausant, kita – didžioji – informacijos dalis gaunama stebint pašnekovą, sekant jo kalbėjimo būdą ir pan.

Viena iš psichologijoje dažnai naudojamų technikų, padedančių iš tikrųjų išgirsti ir suprasti savo pašnekovą – aktyvus klausymasis. Dažnai šio įgūdžio mokomi žmonės teikiantys emocinę, socialinę, psichologinę ir kt. pagalbą vaikams ar suaugusiesiems. Visgi, taip pat labai svarbu, kad arčiausiai vaiko esantys žmonės – tėvai, seneliai, mokytojai – lavintų aktyvaus klausymo „raumenį“.  Aktyvus klausymasis gali padėti išgirsti ne tik vaiko sakomus žodžius, bet ir pamatyti po jais slypinčią žinutę. Aktyviai klausantis dėmesys kreipiamas ir į žodinius, ir į nežodinius elementus, tokius kaip balso greitis, tembras, kalbėjimo būdas, intonacija ir pan. Taip pat stebima kūno kalba – kalbančiojo gestai, judesiai, kūno poza, veido išraiška, akių kontakto palaikymas ir pan. Iš tiesų yra labai didelis skirtu­mas tarp to, kai tiesiog girdime žodžius ir to, kai iš tikrųjų įsiklau­some į žinu­tę, ku­rią mums nori perduoti kalbantysis. Pvz., vaikas atvykęs į mokyklą žodžiais gali pasakyti, kad „rytas prasidėjo gerai“, tačiau stebėdami jį, jo kūno kalbą, klausydami vaiko balso intonacijos, galime matyti niekaip nenustygtantį vietoje, akių kontakto nepalaikantį, garsiai atsakymą iššaukiantį vaiką. Pastebėję šiuos elementus vaiko pasakytą sakinį „rytas prasidėjo gerai“ suprastume kiek kitaip. Aktyvus klausymasis gali padėti suprasti (pirmiausia mums patiems, o paskui padėti suprasti ir vaikui) daug daugiau.

Visgi, aktyvus klausymasis nėra lengvas darbas, tačiau jis yra būtinas, norint suprasti šnekantįjį. Pastangos iš tikrųjų išgirsti vaiką gerina tarpusavio santykius, mažina vaiko patiriamą įtampą ir priešiškumą, didina tarpusavio pasitikėjimą ir kuria saugią erdvę vaikui būti. Taigi, kas padeda aktyviai klausytis?

• Dėmesio sutelkimas į pašnekovą. Kaip minėta anksčiau, reikėtų klausytis ne tik žodžių, bet ir stebė­ti kū­no kalbą, ku­ri tokia pat svarbi kaip ir žodžiai (o kartais – netgi svarbesnė!). Atkreipti dė­mesį į kalbė­jimo toną, greitį, pau­zes, veido iš­raiš­kas, pozą. Neužsiiminė­ti pašaliniais darbais, ku­rie trukdy­tų klau­sytis, su­keltų vaikui jausmą, kad jo nesiklau­soma. Negalint viso dėmesio skirti pokalbiui su vaiku, pravarčiau būtų tai pasakyti (pvz., „dabar turiu atlikti skubų darbą, bet po 5 min. visą savo dėmesį skirsiu tik tau“). Kalbant su vaikais reikėtų stengtis prisiderinti prie vaiko ir fiziškai, pvz., pokalbio metu akis palaikyti vienodame lygyje.
• Parodymas, kad klausotės. Tai – mažos smulkmenos kalboje, kurios leidžia vaikui jausti, kad klausotės ir jūsų dėmesys yra sukoncentruotas į vaiko pasakojimą. Dažnai klausydamiesi pasakojimo tai darome intuityviai, net patys nepastebėdami. Tam galima nau­doti trumpus žodelius, komen­tarus (taip, mm.., mhm.., aha.., t. t.), kū­no kalbą bei gestus (kartais linktelė­ti, nu­sišypsoti). Klausydami vaiko savo susidomėjimą jo pasakojimu galite patvirtinti trumpais pritariamaisiais žodeliais: „taip“, „aha“, „hm“, “oho“, „matai“ ir pan.
• Atspindėjimas to, ką girdite/matote. Atspindėjimas klausantis yra pakartojimas to, ką, jūsų nuomone vaikas jaučia ir sako. Įsivaizduokite save kaip veidrodį, atspindintį vaiką. Kartais jausmus geriau parodo kū­no kalba, o ne žodžiai, todėl reikia atidžiai ją stebė­ti. Pvz. vaikas pasakoja, kad rytoj eis į naują būrelį, nieko nesako apie tai, kaip dėl to jau­čiasi, bet kalbė­damas ju­dina koją, tampo ran­kovę ir akimis laksto po kambarį. Tokiu atveju galima pasaky­ti, „atrodo, kad naujas būrelis kažkiek neramina...“. Atspindint tai, ką girdite vaiko pasakojime, galima vartoti paprastus sakinius, tokius kaip „atrodo tavo diena buvo varginanti“, „skamba smagiai“ ir pan. Kartais galima tiesiog pakartoti ir „ataidėti“ tai, ką sako vaikas, pvz., vaikui pasakojant, kaip jam buvo sunku ir nemalonu per vieną iš pamokų, galima tiesiog pasakyti „gidžiu, kad buvo nemalonu“, „girdžiu, kad buvo sunku“ – tai leidžia vaikui patirti, kad jis yra girdimas, o jo jausmas yra priimamas. Išgirsdami, atspindėdami ir priimdami vaiko jausmą leidžiame jam suprasti, kad yra normalu jaustis visaip – yra normalu, kad kartais būna liūdna, pikta, linksma, nedrąsu ir pan.
• Aktyvus klausymas yra ne tik girdėjimas to, ką sako vaikas, bet ir buvimas su vaiku „tame pačiame puslapyje“. Vaiko klausantis yra svarbu tikslintis ir klausti, jeigu jaučiate, kad yra sunku suprasti vaiko pasakojamą istoriją. Pvz., „Ar teisingai suprantu, kad dabar pasakoji apie vakar dienos vakarą?“, „Atleisk, dabar man jau sunku suprasti, apie ką tu pasakoji – apie mokytoją ar klasioką?“ ir pan. Pasitikslinimas leidžia vaikui dar kartą papasakoti savo istoriją, parodo, kad jis yra svarbus ir yra norima jį suprasti bei leidžia užkirsti kelią tolimesniems nesusipratimams.
• Atviri klausimai. Atviri klausimai leidžia vaikui išsakyti savo mintis, skatina jį kalbėti ir palaiko pokalbį. Pvz., vietoje sakinio „tau nepatinka tavo klasiokas, taip?“ galima klausti „ką norėtum, kad jis darytų kitaip?“.
• Vaiko minčių perfrazavimas, y. išsakytų vaiko minčių pasakymas savais žodžiais. Tai leidžia vaikui išgirsti, kaip jo mintis supranta šalia esantys, taip pat suteikia progą išvengti nesusipratimų. Taip pat perfrazavimas moko vaikus tinkamais būdais išsakyti savo mintis. Perfrazuojant vaiko mintis, parodomas pavyzdys, kaip išsakyti savo nepasitenkinimą, pyktį ir pan. Pvz., besikeikiantį ir kitus užgauliojantį vaiką pirmiausia svarbu sustabdyti, atspindėti jo jausmus sakant, pvz., „matau, kad pyksti“, o paskui perfrazuojant jo mintis galima sakyti „jei teisingai suprantu, problema yra...“, „atrodo, tau nepatinka, kad...“.
• „Aš“ kalbos vartojimas. „Aš“ kalba rodo pagarbą ir leidžia vaikui pasakyti tai, kaip jaučiatės, kai vaikas pažeidžia susitarimus, taisykles ir pan. jo nekaltinant. Pvz., vietoje „kodėl tu vis dar neparuošei namų darbų?“ vertėtų sakyti „man neramu, kad rytoj į mokyklą eisi nepasiilsėjęs, nes vis dar nesi padaręs namų darbų“ ar vietoje „kiek tu gali vėluoti į pamoką?“ keisti į „man neramu, kad neateidamas į pamoką laiku, neišgirsi dalies informacijos“.
• Savo kalbėjimo apribojimas. Tuomet, kai esate aktyvus klausytojas, svarbu neleisti sau pradėti kalbėti apie save, nukrypti nuo temos, kuria kalba vaikas. Svarbu nenutraukti vaiko kalbėjimo per anksti, nebandyti jo papildyti savo istorijomis. Savo nuomone ar patirtimi galima pasidalinti tuomet, kai vaikas baigia kalbėti.
• Bandymas išlikti atviriems vaiko pasakojimui. Siekiant išgirsti, ką nori pasakyti vaikas, kartais svarbu į šalį atidėti savo įsitikinimus, patirtis ir nuostatas. Atviras, nuoširdus domėjimasis ir supratimas, kad net ir vienodos situacijos mums visiems gali sukelti skirtingus jausmus ir mintis, gali padėti labiau įsiklausyti į vaiko pasakojamą istoriją. Pvz., vaikui pasakojant apie nenorą vykti į užsienį svarbu pabandyti išgirsti to priežastis (tai gali būti nerimas išsiskirti su draugais, kylantis nesaugumas dėl kalbos nemokėjimo ir pan.), nors galbūt ir turite patirties, kad atostogos užsienyje yra puikus būdas pasiilsėti nuo kadienybės bei patirti naujų potyrių. Sužinoti, ką iš tikrųjų patyrė ar dabar patiria vaikas galime išlikdami atviri ir tyrinėdami – klausdami, tikslindamiesi, bei stengdamiesi išgirsti informaciją jos nevertinant.
• Susilaikymas nuo patarimų. Kartais vaikai tiesiog nori papasakoti savo istorijas ir išgyvenimus. Taigi jeigu pokalbio metu vaikas neprašo patarimų, vertėtų nuo jų susilaikyti.

          Nors aktyvaus klausymosi nauda be abejonės yra didžiulė, iš pradžių noras būti aktyviu klausytoju gali pareikalauti nemažai pastangų, susikaupimo ir atidumo. Kaip ir ugdant bet kurį kitą naują įgūdį, turėsite sąmoningai pasistengti, norėdami pakeisti ar koreguoti turimus bendravimo įpročius. Visgi, pastangos, tikėtina, bus vertos rezultato. Su laiku turėtumėte pastebėti, kad aktyvus klausymasis taps natūraliu įgūdžiu, leisiančiu tyrinėti ir suprasti kylančias situacijas. Aktyviai klausydamiesi taip pat lavinsite vaikų emocinį intelektą (padėdami jiems suprasti savo jausmus ir juos priimti), patys tapsite jautresni vaikų istorijoms bei sutvirtinsite tarpusavio santykius.