APLINK“26 KONFERENCIJA: Išgirsti ir atliepti poreikį – dėl ko kenčia vaikai ir šeimos, kai kreipiasi dėl „namų mokymo“ pažymos?

Terapinio ugdymo centro „Aplink“ konferencijoje „Aš (iš)krentu – pagauk mane. Kaip išsaugoti vaikus ugdymo procese?“ vaikų ir paauglių psichiatrė Monika Misevičė kalbėjo apie mokyklos lankymo sunkumus, jų priežastis ir pagalbos galimybes. Pranešime akcentuota, kad vaiko elgesys visada turi priežastį, o mokyklos nelankymas dažniausiai yra ne tinginystės ar priešiškumo išraiška, bet signalas apie vidinius sunkumus, nesaugumą ar emocinę perkrovą.

Pagrindinė pranešimo mintis – svarbu keisti požiūrį į vaikų elgesį. Kai vaikas neina į mokyklą, mes dažnai matome tik paviršių: praleistas pamokas, vėlavimą, atsisakymą eiti į klasę ar užsisklendimą. Tačiau po tuo slypi daug gilesni procesai – emociniai sunkumai, nerimas, nesaugumas, mokymosi iššūkiai, socialinės problemos ar net raidos ypatumai. Pranešėja kvietė į vaiko elgesį žiūrėti kaip į ledkalnį: matome tik nedidelę dalį, o svarbiausia lieka po vandeniu.

Svarbus akcentas skirtas vaiko smegenų veikimui streso metu. Remiantis TBRI® (Trust-Based Relational Intervention) metodika, buvo kalbama apie „apatines“ ir „viršutines“ smegenis. Kai vaikas patiria stresą ar nesaugumą, įsijungia išgyvenimo reakcijos – „kovok“, „bėk“ arba „sustink“. Tokiu momentu smegenys orientuojasi ne į mokymąsi, o į išlikimą. Todėl vaikas gali nebesugebėti dalyvauti pamokoje, susikaupti ar net fiziškai įeiti į mokyklą. Suaugusiojo užduotis tokiu metu – tapti „laiptais“, padedančiais vaikui grįžti į saugumo būseną, kurioje vėl įmanomas ryšys, mąstymas ir mokymasis.

1 pav. Concept from The Whole-Brian Child by Dr. Dan Siegel and Dr. Tina Payne Bryson. Graphic by Momentous Institute

Pranešime buvo pabrėžta, kad mokyklos nelankymas nebūtinai reiškia psichikos sveikatos sutrikimą, tačiau tai visada yra svarbus signalas, į kurį būtina reaguoti. Vaikai gali patirti mokyklos lankymo sunkumų dėl labai įvairių priežasčių: nepalankaus klimato mokykloje, sudėtingų santykių su mokytojais, patyčių, mokymosi sunkumų, socialinio nerimo, depresijos, miego problemų ar raidos sutrikimų. Kartais net fiziniai aspektai, tokie kaip antsvoris ar jautrumas triukšmui, gali tapti priežastimi, dėl kurios vaikas nebegali būti klasėje.

Ypač daug dėmesio buvo skirta santykio svarbai. Tyrimai ir praktika rodo, kad palaikantis mokytojo santykis gali tapti vienu svarbiausių veiksnių, padedančių vaikui išlikti ugdymo procese. Vaikai daug jautriau nei suaugusieji reaguoja į toną, vertinimą, viešą atsakinėjimą ar gėdos patyrimą. Vienam vaikui tai gali būti nereikšminga situacija, kitam – didžiulis emocinis sukrėtimas. Todėl itin svarbu, kad mokykloje vaikas jaustųsi matomas, priimtas ir saugus.

Pranešėja taip pat kalbėjo apie perėjimo laikotarpius mokykloje. Pereinant į penktą ar devintą klasę dažnai padaugėja sunkumų, nes keičiasi aplinka, mokytojai, didėja socialiniai ir akademiniai reikalavimai. Vaikams, kurie yra jautresni ar turi raidos sunkumų, šie pokyčiai gali tapti itin sudėtingi. Kai kuriems vaikams tiesiog per sunku būti didelėje, triukšmingoje klasėje, todėl individualizuotas ugdymas ar dalinis mokymasis (dalį pamokų mokantis individualiai, dalį- su kalse) aplinkoje tampa ne problema, o pagalba.

Vienas jautriausių pranešimo momentų – pasidalinta paauglės istorija. Mergina dėl stipraus nerimo ir savižalos minčių ilgą laiką negalėjo lankyti mokyklos. Didelį vaidmenį padedant jai grįžti į ugdymo procesą suvaidino nuoseklus tėvų įsitraukimas, mokyklos lankstumas ir palaipsnis saugumo kūrimas. Iš pradžių mokymasis vyko nuotoliu, vėliau – individualiose pamokose mokykloje, prisitaikant prie jos galimybių ir būsenos. Galiausiai mergina pati panoro sugrįžti į gyvą mokymąsi. Ši istorija tapo svarbiu priminimu, kad progresas dažnai vyksta labai lėtai, o tikras pokytis atsiranda ne per spaudimą, bet per saugų santykį ir kantrybę.

Pranešime daug kartų kartota mintis, kad kuo anksčiau pastebimi mokyklos lankymo sunkumai, tuo didesnė tikimybė padėti vaikui. Užsitęsęs nelankymas dažnai gilina emocines problemas, didina atsiskyrimo jausmą ir mažina tikėjimą savimi. Todėl labai svarbu reaguoti ne tik į visišką mokyklos vengimą, bet ir į ankstyvus ženklus – dažną vėlavimą, atsitraukimą, nuovargį ar didėjantį nerimą.

Kalbėdama apie pagalbą vaikui, Monika Misevičė akcentavo bendradarbiavimo svarbą. Vaikui padėti gali tik ryšyje veikianti sistema – tėvai, mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, psichologai, gydytojai. Svarbiausia ne ieškoti kaltų, o bandyti suprasti, ką vaikas savo elgesiu nori pasakyti. Kartais didžiausia pagalba tampa ne griežtesnė kontrolė, o jautrus prisitaikymas prie vaiko galimybių ir poreikių.

Pranešimo pabaigoje nuskambėjo svarbi žinutė: jei vaikas neina į mokyklą, pirmiausia turime klausti ne „kas negerai su juo?“, o „kas jam nutiko?“ ir „ko jam šiuo metu reikia, kad jis galėtų jaustis saugus?“ ir „galbūt aš (mama, tėtis, pedagogas, psichologas ar gydytojas) ir esu tas suaugęs, kuris galiu atsiliepti į vaiko poreikį“? Būtent santykis, supratimas ir ankstyvas reagavimas gali tapti tuo tiltu, kuris padeda vaikui sugrįžti į mokymąsi ir ryšį su kitais.

Pranešimas buvo rengtas remiantis šia ir kita papildoma literatūra:

Tekstą parengė Brigita Bielskė