Terapinio ugdymo centro „Aplink“ konferencijoje „Aš (iš)krentu – pagauk mane. Kaip išsaugoti vaikus ugdymo procese?“ Vilniaus Vydūno progimnazijos karjeros specialistė, ilgametė „Vaikų linijos“ savanorė ir supervizorė Kristina Gaižiūnienė pasakojo ne apie metodikas ar teorijas, o apie paprastą kasdienybę mokykloje. Apie mažą „Žalią namuką“, kuris daugeliui vaikų tapo saugiausia vieta mokykloje. Vieta, kur galima ateiti per pertrauką, pabūti tyloje, pasislėpti po pledu, pažaisti, pasikalbėti arba tiesiog būti tarp kitų.
Pranešimo pradžioje Kristina pakvietė prisiminti savo mokyklos laikus ir pagalvoti: kur buvo kiekvieno mūsų užuovėja? Gal tai buvo konkretus žmogus, kabinetas, koridorius, valgykla ar tiesiog kampas, kuriame jausdavaisi saugus? Pasak jos, vaikų poreikiai iš esmės nesikeičia – kiekvienam reikia vietos, kurioje jis gali jaustis matomas, priimtas ir nesmerkiamas.
„Žalias namukas“ atsirado labai paprastai – kaip sena, nenaudojama mokyklos patalpa. Tačiau ilgainiui ji virto gyvu bendrystės centru. Čia pertraukų metu vaikai žaidžia, piešia, stato bokštus, kalbasi, slepiasi „narvelyje“ po pledukais, rašo vieni kitiems laiškus, dalijasi kūryba ir tiesiog ilsisi nuo mokyklos tempo. Visa tai vyksta ne per specialias terapines sesijas, o per trumpas kasdienes pertraukas. Būtent jose, pasak Kristinos, dažnai įvyksta svarbiausi dalykai.
Didelė dalis pranešimo buvo apie vaikų nematomą vienišumą. Kristina pasakojo apie mergaitę, kuri beveik dvejus metus mokykloje neturėjo nė vieno draugo ir praktiškai su niekuo nekalbėjo. Ji tiesiog ateidavo į namuką, atsisėsdavo į tą pačią vietą, apsigaubdavo pledu ir tylėdavo. Po truputį pradėjo piešti, vėliau parodyti savo istorijų sąsiuvinius, o galiausiai pasakė: „Aš čia mokausi bendrauti.“ Jai svarbiausia buvo ne tai, kad kažkas ją „taisė“, o kad atsirado vieta, kurioje galima būti tarp žmonių ir nejausti grėsmės.
Pranešime nuolat kartojosi mintis, kad vaikams labai reikia būti išgirstiems. Ne kontroliuojamiems, ne auklėjamiems, o tiesiog išgirstiems. Vaikai dažnai sako: „Manęs negirdi.“ Ir nors suaugusieji rūpinasi – aprengia, pamaitina, nuperka daiktų – tai nebūtinai reiškia emocinį palaikymą. Pasak Kristinos, daugelis vaikų labai retai girdi: „Aš tavim tikiu“, „Tu susitvarkysi“, „Tu man svarbus.“
Vienas jautriausių pranešimo momentų buvo pasakojimas apie vaikų savižalą. Kristina rodė apyrankes, kurias kartu vėrė mokiniai, ir kalbėjo apie rankas, kurios vienu metu ir kuria, ir kenčia. Tarp spalvotų karoliukų slypi randai, apie kuriuos vaikai nebebijo kalbėti. Jie ateina į namuką po sunkių akimirkų, pasako, kad susižalojo, ir žino, kad nebus atstumti ar nubausti. Tai nėra problemos išsprendimas, bet tai yra vieta, kurioje galima nebebūti vienam su savo skausmu.
Labai svarbi pranešimo tema – vaikų tarpusavio ryšys. Kristina pasakojo, kaip vaikai per bendras veiklas pradeda pastebėti vieni kitus, susidraugauja, atpažįsta bendrus pomėgius ir net slaptais simboliais palieka vieni kitiems ženklus ant bendrų plakatų. Kartais užtenka vieno piešinio ar vieno sakinio, kad vaikas suprastų: „Aš ne vienintelis toks.“
Pranešime daug dėmesio skirta ir mažiems, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingiems dalykams. Vaikui gali būti svarbiausia ne pokalbis apie pažymius, o galimybė kartu nusiskusti morką, pažaisti šachmatais ar spėlioti, kas yra topinambas. Būtent tokiose mažose situacijose atsiranda ryšys, humoras, smalsumas ir gyvybė. Kristina kvietė „gaudyti momentus“ – tas mažas akimirkas, kuriose vaikas trumpam atsiveria pasauliui.
Kita labai svarbi mintis – mokykloje neįmanoma pastebėti visų vaikų vienodai, tačiau kiekvienam kažkuriuo metu reikia bent vieno žmogaus, kuris jį pamatytų. Todėl namuke atsirado laiškų dėžutės, kuriose vaikai gali rašyti, kai negali kalbėti. Laiškai skirti ne tik Kristinai – vaikai pradėjo rašyti vieni kitiems, mokytojams, sau patiems. Tai tapo dar vienu būdu pasakyti: „Aš esu.“
Pranešimo pabaigoje Kristina kalbėjo apie tai, kad kartais didžiausia pagalba vaikui yra leidimas trumpam sustoti. Kartais mokytojai leidžia vaikui neiti į pamoką ir pabūti namelyje, nes tą dieną jis tiesiog negali rašyti kontrolinio – gal vakar palaidojo savo augintinį, gal mama neatvyko po ilgo laukimo, gal viduje tiesiog per daug skausmo. Tokiose situacijose svarbiausia tampa ne akademinis rezultatas, o žmogus.
Visas pranešimas buvo ne apie dideles reformas ar sudėtingas sistemas, o apie labai paprastą, bet dažnai pamirštamą dalyką – santykį. Apie tai, kad mokykla gali būti ne tik vieta mokytis, bet ir vieta, kurioje vaikas pirmą kartą po ilgo laiko pasijunta laukiamas.
Tekstą parengė Brigita Bielskė
