Terapinio ugdymo centro „Aplink“ konferencijoje „Aš (iš)krentu – pagauk mane. Kaip išsaugoti vaikus ugdymo procese?“ Vilnius Social Club programu vadovas, socialinis darbuotojas ir grupiu psichoterapeutas Kasparas Laureckis dalijosi ilgamete socialinio darbo gatvėje patirtimi. Jo pranešimas buvo ne apie metodus ar programas, o apie požiūrį į jauną žmogų – ypač tą, kuris dažnai lieka nepastebėtas, nesuprastas arba jaučiasi nebetelpantis į įprastas sistemas.
Vilnius Social Club daugiau nei dešimtmetį dirba su vaikais ir jaunimu įvairiose aplinkose – mokyklose, grupėse, futbolo programose, psichologinės pagalbos veiklose ir gatvėse. Tačiau būtent socialinis darbas gatvėje tapo viena svarbiausių organizacijos veiklos krypčių. Tai darbas ten, kur jauni žmonės iš tikrųjų būna – kiemuose, parkuose, prekybos centrų prieigose, miestų aikštėse ar virtualiose erdvėse. Ne ten, kur suaugusieji norėtų juos matyti, o ten, kur jie renkasi būti patys.
Pranešėjas pabrėžė, kad gatvės darbo tikslas nėra „sutvarkyti“ jaunimą ar išvalyti viešąsias erdves nuo paauglių. Priešingai – jaunų žmonių buvimas viešose erdvėse yra natūrali jų raidos dalis. Paauglystėje labai svarbu turėti vietą, kur galima būti tarp bendraamžių, eksperimentuoti, kurti santykius ir bent trumpam atsitraukti nuo suaugusiųjų kontrolės. Jokie būreliai ar organizuotos veiklos negali visiškai pakeisti šios patirties.
Vienas svarbiausių pranešimo principų buvo labai paprastas: svarbūs visi. Kai susiduriame su sudėtinga situacija ar vaiku, kuriam sunku padėti, natūraliai norisi visą dėmesį sutelkti į problemą. Tačiau socialinis darbas gatvėje moko žiūrėti plačiau. Kuo sudėtingesnė situacija, tuo svarbesnis tampa visas kontekstas – draugai, šeima, mokykla, bendruomenė, kiti suaugusieji ir santykiai aplink tą žmogų. Dažnai atsakymas slypi ne pačiame vaike, o jo aplinkoje.
Ši mintis ypač aktuali kalbant apie vaikus, kurie rizikuoja iškristi iš ugdymo sistemos. Pranešėjas kvietė į šią temą nežiūrėti kaip į problemą, aktualią tik mažai daliai mokinių. Iš tiesų tai svarbu visiems vaikams, nes niekas nežino, kada kuris nors iš jų susidurs su krize, netektimi, emociniais sunkumais ar praras ryšį su mokykla. Todėl svarbiausias darbas prasideda daug anksčiau – kuriant ryšį su visa bendruomene, o ne tik su tais, kurie jau „krenta“.
Kitas esminis principas – dirbti ten, kur yra jaunas žmogus. Ir tai reiškia ne tik fizinę vietą. Kartais vaikas yra mokykloje, bet emociškai labai toli. Kartais jam reikia ne naujų tikslų ar motyvacinių kalbų, o bazinių dalykų – saugumo, maisto, poilsio, dėmesio. Todėl svarbu sutikti žmogų ten, kur jis yra šiandien, o ne ten, kur norėtume, kad jis būtų. Kai kuriems jaunuoliams mėnesius trunkantis ryšys gali prasidėti nuo vienintelio dalyko – pasisveikinimo ir rankos paspaudimo.
Pranešime daug dėmesio skirta ir dar vienai svarbiai nuostatai – esame svečiai. Gatvės darbuotojai ateina į jaunų žmonių teritoriją ne tam, kad moralizuotų ar nurodinėtų, kaip reikia gyventi. Jie ateina stebėti, klausytis ir domėtis. Tokia laikysena leidžia pamatyti tikrąjį žmogų – jo pomėgius, stilių, muziką, draugus, svajones ir baimes. Tik tada atsiranda galimybė užmegzti autentišką santykį.
Didelė pranešimo dalis buvo apie pagarbą. Pasak pranešėjo, pažeidžiamiausiems jauniems žmonėms dažnai tenka girdėti daug kritikos, nusivylimo ar neigiamų vertinimų. Todėl vienas svarbiausių specialisto įrankių tampa pozityvi nuostata. Ne naivus optimizmas, o tikėjimas, kad žmogus yra daugiau nei jo elgesys, sunkumai ar klaidos. Kartais vien nuo to prasideda pokytis.
Kasparas taip pat priminė, kad paauglių poreikiai dažnai klaidingai nuvertinami. Noras priklausyti grupei, turėti autoritetų, būti išgirstam, eksperimentuoti, būti savarankiškam ir reikšmingam nėra užgaidos. Tai baziniai raidos poreikiai. Jei aplinka nesukuria erdvės jiems patenkinti, jauni žmonės vis tiek ieškos būdų tai padaryti patys. Kartais tokie būdai suaugusiesiems atrodo problemiški, tačiau dažnai tai tėra bandymas patenkinti natūralius augančio žmogaus poreikius.
Kalbėdamas apie pagalbą vaikams ir paaugliams, Kasparas pabrėžė bendradarbiavimo svarbą. Mokyklos, nevyriausybinės organizacijos, socialiniai darbuotojai, psichologai ir kiti specialistai dažnai veikia greta vieni kitų, tačiau ne visada kartu. Tuo tarpu jaunam žmogui svarbiausia, kad suaugusieji matytų bendrą tikslą ir veiktų kaip viena komanda. Tam reikia pasitikėjimo, atviro bendravimo ir drąsos dalintis atsakomybe.
Pranešimo pabaigoje nuskambėjo mintis, kuri tapo visos kalbos ašimi: didžiausi pokyčiai prasideda ne nuo kontrolės ar taisyklių, o nuo santykio. Kai jaunas žmogus pajunta, kad kažkam iš tiesų rūpi, ką jis galvoja, kaip jaučiasi ir ko jam reikia, atsiranda galimybė augti. O kartais viskas prasideda nuo labai paprasto sakinio: „Aš tave matau.“
Tekstą parengė Brigita Bielskė
