Terapinio ugdymo centro „Aplink“ konferencijoje „Aš (iš)krentu – pagauk mane. Kaip išsaugoti vaikus ugdymo procese?“ psichologas ir terapinio ūkio įkūrėjas Kristijonas Žičkus kalbėjo apie santykiu grįstas terapines intervencijas jaunuoliams, kurie nebetelpa tradicinėje švietimo sistemoje. Pranešime atsiskleidė aiški žinutė – daugelis vaikų ir paauglių „neiškrenta“ todėl, kad nenori mokytis. Jie iškrenta todėl, kad ilgą laiką niekur nepatyrė sėkmės, saugumo ir tikro ryšio.
Kristijonas pasakojo apie terapinio ūkio modelį, kuriame dirbama su 14–29 metų jaunuoliais, dažnai jau visiškai nelankančiais mokyklos arba po truputį pasitraukusiais iš švietimo sistemos. Grupėje – vos aštuoni žmonės. Jie vieną pilną dieną per savaitę praleidžia ūkyje, gamtoje, kartu su specialistų komanda. Procesas trunka bent devynis mėnesius. Pasak pranešėjo, jei reikėtų įvardyti vieną veikiančią pagalbos formą jaunuoliams, krentantiems iš sistemos, tai būtų būtent toks modelis – nuoseklus, santykiu grįstas, ilgalaikis buvimas kartu.
Pranešime nuolat skambėjo mintis, kad beveik visi į terapinį ūkį atvykstantys jaunuoliai turi skaudžią patirtį mokykloje. Dauguma jų ilgą laiką girdėjo, kad jiems „nesiseka“, kad jie „netinka“, „neišmoksta“, „neišlaiko“. Tačiau problema dažniausiai slypi ne gebėjimuose, o sistemoje, kuri pernelyg akademiška ir ne visiems leidžia patirti sėkmę. Ūkyje jaunuolis gali ją pajusti labai greitai – sukūręs laužą, pasirūpinęs gyvūnais, pagaminęs maistą ar suskaldęs malkas. Čia sėkmė tampa ne pažymiu, o realiu patyrimu: „aš galiu“.
Vienas svarbiausių terapinio ūkio principų – prasminga veikla. Jaunuoliai ne atlieka užduotis „dėl pažymio“, bet daro dalykus, kurie turi tiesioginę prasmę jų gyvenime čia ir dabar. Jie gamina maistą, rūpinasi aplinka, dirba su gyvūnais, tvarko erdves, kuria, sodina, remontuoja. Visa tai leidžia iš karto matyti savo veiksmų rezultatą. Tuo tarpu mokykloje daugeliui sunku suprasti, kodėl reikia mokytis dabar dėl kažkokios tolimos ateities, kurios jie net neįsivaizduoja.
Labai svarbi vieta pranešime buvo skirta santykio kūrimui. Terapiniame ūkyje nėra griežtos hierarchijos „aš liepiu – tu vykdai“. Suaugusieji veikia kartu su jaunuoliais: gamina, dirba, kūrena laužą, sprendžia problemas. Tai kuria lygiavertiškumo jausmą ir mažina įprastą gynybą prieš autoritetus. Pasak Kristijono, jauni žmonės labai jautriai reaguoja į kvietimą, o ne į spaudimą. Kai suaugęs sako: „man atrodo, tau tai pavyktų“, „einam pabandom kartu“, dažniausiai jaunuolis atsiliepia.
Kita svarbi tema – aplinkos reikšmė. Terapinis ūkis įsikūręs gamtoje, toli nuo miesto triukšmo, parduotuvių, ekranų ir nuolatinių dirgiklių. Pasak pranešėjo, gamta pati savaime daro didelį terapinį poveikį. Jaunuoliai nurimsta, pradeda geriau jausti save, lengviau išbūna santykyje. Jie išvažiuoja iš aplinkų, kuriose nuolat tenka gintis, ir patenka į erdvę, kurioje galima tiesiog būti.
Didelė reikšmė skiriama ir struktūrai. Daugelio jaunuolių gyvenime trūksta stabilumo, aiškumo ir pasikartojančių ritmų. Terapiniame ūkyje sąmoningai kuriama dienos bei metų struktūra – valgymo laikas, darbų ritmas, sezoniniai darbai, tradicijos, pasiruošimas šventėms. Tokia pasikartojanti rutina suteikia saugumo jausmą. Kai viduje daug chaoso, žmogus gali „atsiremti“ į aiškią struktūrą ir iš jos semtis stabilumo.
Pranešime daug kalbėta ir apie grupės svarbą. Grupė terapiniame procese tampa vieta, kur jaunuoliai pradeda jausti priklausymą. Jie vieni kitų pasigenda, klausia, kai kažkas neatvyksta, kartu išgyvena sunkumus ir mokosi būti santykyje. Būtent grupėje atsiranda galimybė mokytis socialinių įgūdžių – ne teoriškai, o kasdienėje realybėje.
Kristijonas atkreipė dėmesį, kad dažnai apie jaunuolius, turinčius elgesio sunkumų, susiformuoja labai stiprios etiketės. Specialistai ar institucijos kartais apibūdina juos taip, lyg jie būtų nuolatinė grėsmė aplinkai. Tačiau pasikeitus sąlygoms ir santykiui, tie patys vaikai atsiskleidžia visiškai kitaip – tampa bendradarbiaujantys, rūpestingi, draugiški. Tai primena, kad elgesys labai priklauso nuo aplinkos, kurioje žmogus yra.
Pasak pranešėjo, po ilgesnio buvimo tokiame procese keičiasi ne tik jaunuolių elgesys, bet ir jų vidinė būsena. Jie pradeda daugiau kalbėti apie savo jausmus ir poreikius žodžiais, o ne per agresiją ar atsitraukimą. Mažėja krizinių situacijų, stiprėja gebėjimas priimti pagalbą, atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi ir kitais.
Pranešimo pabaigoje nuskambėjo labai svarbi mintis: pagrindinis tikslas nėra tiesiog „grąžinti vaiką į mokyklą“. Pirmiausia svarbu padėti jam vėl patirti, kad jis gali būti santykyje, gali jaustis reikalingas, gali būti sėkmingas. Tik tada atsiranda reali galimybė sugrįžti į gyvenimą, bendruomenę ir mokymąsi.
Tekstą parengė Brigita Bielskė
