Savo kasdienybėje tiesiogiai dirbdami su vaikais arba konsultuojant tėvus, mokytojus, kurie yra kontakte su vaikais, dažnai patiriame jausmą, jog pokalbio metu „atsimušame į sieną”, jog mūsų žodžiai nepasiekia jų gavėjų. Todėl šiandien norime dalintis apie episteminį pasitikėjimą - pasitikėjimą, kuris leidžia mums priimti ir pasitikėti gaunama informacija.
Episteminis pasitikėjimas apibūdina būseną, kai besimokantis žmogus pasitiki, kad tai, ką jam perduoda mokytojas ar kitas žmogus, turi jam socialinę vertę, kitaip tariant, kad ši informacija yra jam prasminga ir svarbi. Toks pasitikėjimas atsiranda tada, kai žmogus pajaučia, jog tas, kuris jį moko ar jam padeda, iš tikrųjų jį mato, girdi ir supranta jo unikalią situaciją - ne tiesiog žmones apskritai, bet būtent jį – čia ir dabar.
Toks pasitikėjimas yra svarbus mokymuisi įvairiuose santykiuose – tarp mokinio ir mokytojo, tėvų/globėjų ir vaiko, kliento ir terapeuto. Nors specialistų išsilavinimas, patirtis ir kompetencijos gali stipriai prisidėti prie jaučiamo episteminio pasitikėjimo, kartais to gali ir nepakakti. Kartais žmogus gali būti tarsi užsidaręs naujai informacijai ir pokyčiui. Tuomet jam sunku priimti tai, ką sako kitas, tuo pasitikėti ir remtis. Dažnai taip nutinka ne be priežasties: jei ankstesniuose santykiuose trūko saugumo ar patikimumo, atsargumas kitų atžvilgiu gali tapti savisaugos būdu. Todėl, norint kurti episteminį pasitikėjimą, santykyje svarbu:
- Aiškiai komunikuoti apie savo ketinimus - ką darome ir kodėl. Svarbu suprasti, jog negalime manyti, kad klientai pagalbą patiria kaip savaime geranorišką ir saugią. Gali būti, kad dėl ankstesnių santykių patirčių mūsų elgesys jiems atrodo nesuprantamas, keliantis grėsmę ar nerimą.
- Vengti dviprasmybių - kalbėti aiškiai ir konkrečiai.
- Stengtis įvardinti ir taisyti nesusipratimus - vis pasitikrinti, kaip mus suprato.
- Stengtis parodyti, kad girdime ir suprantame kitą žmogų - jo jausmus, mintis ir situaciją. Tai vyksta ne tik per žodžius, bet ir per balso toną, akių kontaktą, kūno kalbą bei kitus neverbalinius signalus, kurie padeda žmogui pasijusti, kad bandome suprasti jo vidinę būseną. Kalbant su vaiku, jaunuoliu ar suaugusiuoju, gali padėti tiesioginis akių kontaktas, kreipimasis vardu, švelniai pabrėžiantis balso tonas, lėtesnė kalba ir dėmesinga kūno laikysena.
Episteminį pasitikėjimą jau labai ankstyvame amžiuje iliustruoja ir tyrimai. Egyed, Király ir Gergely (2013) tyrime 18 mėnesių kūdikiams buvo parodyti du žaislai – mėlynas ir oranžinis. Į kambarį atėjęs tyrėjas iš pradžių nekreipė dėmesio į žaislus, bet labai stengėsi užmegzti ryšį su vaiku: palaikė akių kontaktą, atspindėjo jo emocijas – jei vaikas šypsojosi, šypsojosi ir tyrėjas, jei atrodė susirūpinęs, tyrėjas taip pat tai atspindėdavo. Tik po to tyrėjas pažvelgė į abu žaislus ir mėlyną įvardijo kaip „labai gražų“, o oranžinį – „labai bjaurų”. Vėliau į kambarį atėjus kitam tyrėjui ir paprašius parodyti „gražų“ žaislą, vaikai dažniausiai parodydavo mėlyną. Tai rodo, kad įvyko išmokimas - vaikas ne tik išgirdo informaciją, bet ir ją priėmė kaip prasmingą bei patikimą.
Kai tas pats eksperimentas buvo pakartotas kitaip, rezultatas pasikeitė. Šį kartą tyrėjas neužmezgė kontakto su vaiku, nebandė atspindėti jo emocijų, o iškart rodė susidomėjimą vienu žaislu ir pasibjaurėjimą kitu. Po to atėjus kitam tyrėjui ir paklausus, kuris žaislas yra „gražus“, vaikai nerodė aiškaus pasirinkimo – vieni rodė mėlyną, kiti oranžinį žaislą. Kitaip tariant, mokymasis neįvyko. Šis tyrimas leidžia manyti, kad vaikai mokosi ne tik iš to, kas jiems parodoma ar pasakoma, bet ir iš to, ar prieš tai buvo užmegztas ryšys. Kai vaikas jaučiasi matomas, suprastas ir įtrauktas į santykį, informacija jam tampa prasmingesnė ir labiau verta pasitikėjimo.
Episteminis pasitikėjimas kuriasi tada, kai žmogus jaučia, kad mane mato, girdi, supranta, o tai, kas man sakoma, man yra svarbu ir naudinga.
Teksto autorė: psichologė Raminta Šimkutė
Kuriant šį tekstą buvo naudojama:
Egyed, K., Király, I., & Gergely, G. (2013). Communicating shared knowledge in infancy. Psychological science, 24(7), 1348-1353;
Anna Freud National Centre for Children and Families medžiaga.
