Kartais iš kelionės parsivežame žodžius ar mažą susitikimo akimirką, prie kurios mintimis vis sugrįžtame. Daivai, vykusiai į TBRI® (Trust-Based Relational Intervention) mokymus Naujajame Orleane, JAV, viena tokių akimirkų buvo paprastas klausimas: „Ar galiu tave apkabinti?“ Toli nuo namų, pasijutusi vieniša, ji pati sulaukė to, ką savo darbe stengiasi suteikti kitiems – dėmesio, rūpesčio ir galimybės būti išgirstai.
Ši patirtis lydėjo ir mokantis, ir galvojant apie kasdienius susitikimus su vaikais bei mokytojais. Kaip pasirūpinti kitu, kai pačiam trūksta jėgų? Kaip mokytis iš savo klaidų savęs nesmerkiant? Ir ką keičia laikas, skirtas tiesiog susipažinti, išklausyti, pabūti šalia? Su kolege, atvejo koordinatore, o dabar ir TBRI® praktike – Daiva Stankevičiūte kalbamės apie jautrias mokymų akimirkas, atrastas savo stiprybes ir norą kasdieniame darbe dar daugiau vietos skirti santykiui.
Kaip manai, ar mokymų turinys ir praktinės užduotys paskatino kitaip pažvelgti į žmones, su kuriais dirbi?
Taip, dar aiškiau supratau, kaip svarbu kiekviename – mokytojuje, tėvuose, kolegoje ar kitame specialiste – pirmiausia matyti žmogų. Žmogų su savo poreikiais, išgyventais sunkumais, patirtimis. Jam irgi reikia palaikymo, erdvės sustoti ir suprasti, kas su juo vyksta.
Dirbdami su vaikais daug dėmesio skiriame jų gerovei, telkiame aplink juos suaugusiuosius. Tačiau svarbu pasidomėti ir tuo, kaip jaučiasi patys suaugusieji. Jeigu žmogus pavargęs, įsitempęs, jo poreikiai lieka nepastebėti, jam sunkiau pasirūpinti vaiku. Man mokymai dar kartą priminė, kad mokytojui taip pat reikia tęstinio palaikymo: galimybės pasikalbėti, aptarti sudėtingas situacijas, geriau pažinti save ir savo reakcijas.
Labai patiko, kad kalbėdami apie prieraišumo stilius mokymų vedėjai įvardijo ir sunkumus, ir „supergalias“. Man ta dalis buvo ypač svarbi. Sudėtingų patirčių turintis žmogus gali labai jautriai pastebėti kito nuotaiką, pajusti, kas vyksta kambaryje, arba puikiai spręsti problemas, atrasti logines sąsajas. Tai gebėjimai, kuriuos jis jau turi ir kuriais gali padėti kitiems.
Kai tai pamatai, atsiranda daugiau vietos suprasti ir vertinti žmogų. Svarbu sau įvardyti: ką aš jau moku? Kur esu patyręs sėkmę? Ką galiu duoti kitam? Kartu galima mokytis atpažinti, kada įsijungia įprastos reakcijos, sustoti ir paklausti savęs: kodėl taip pasielgiau, ko man dabar reikia? Po mokymų ir pati sąmoningiau skiriu laiko ryšiui užmegzti. Susitikusi su mokytoja stengiuosi neskubėti iš karto prie reikalų – pirmiausia noriu susipažinti, pasikalbėti, išgirsti jį ar ją. Jaučiu, kad į tuos susitikimus einu truputį kitaip: tiesiog susitinku su žmogumi. Man atrodo, nuo to labai daug kas prasideda.
O kas mokymuose Tave galbūt nustebino labiausiai?
Nustebino, kiek daug dėmesio buvo skiriama suaugusiajam. Dirbant su vaikais įprasta sakyti, kad vaikas yra visa ko centras. O čia visą savaitę girdėjome: norėdami pasirūpinti vaiku, turime pasirūpinti ir žmogumi, kuris yra šalia jo. Jei esu pavargusi, mano pačios poreikiai nepatenkinti, man sunkiau, kartais net neįmanoma padėti kitam.
Man taip pat buvo svarbu pasitikrinti, ar viską darau teisingai, nes nemažai momentų tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime verčia „save graužti“. Žiūrėdama mokomąją medžiagą kartais pajusdavau savyje įtampą: atrodo, turi viską padaryti lygiai tap pat gerai, kaip, pavyzdžiui, darydavo pati dr. Karyn Purvis (viena iš TBRI® metodo kūrėjų). O tai ir gražus pavyzdys, kad tai įmanoma, bet tuo pačiu ir tokia didžiulė atsakomybė, kad man gali ir nepavykti. Todėl buvo gera išgirsti apie pačių specialistų žmogiškumą, nuovargį, išgyventas ir patirtas klaidas. Tai padėjo lengviau atsikvėpti. Ir ne numoti ranka, bet surasti ko galima pasimokyti. Sustoti, pareflektuoti, suprasti, ko man trūko šioje situacijoje ir jei santykis įtrūko – grįžti prie jo atkūrimo, ir tiek dabar, tiek ateityje, bandyti iš naujo
Daiva, įsivaizduoju, kad visa savaitė intensyvių mokymų tikrai pripildė Tavo patirčių skrynelę. Visgi norisi pasmalsauti, ar būtų kokia akimirka iš mokymų, kuri Tau labiausiai įstrigo?
Į mokymus keliavau viena, vienintelė iš Lietuvos ir net iš Europos, tad natūralu, kad kartais tikrai pasijusdavau vieniša. Per vieną puoselėjimo grupės veiklą, kas jau yra susidūrę, tai žino, kad yra tokia vieta, kur klausiame vieni kitų apie žaizdas, kurios gali būti vidinės ar išorinės ir tuomet klijuojame pleistriukus tarsi tomis žaizdomis pasirūpindami. Taigi, paklausta, ar turiu žaizdą, taip ir pasakiau, kad man vieniša ir dėl to liūdna. Ir pravirkau. Žmogus, su kuriuo dalyvavau veikloje, paklausė, ar gali mane apkabinti, pakvietė prisijungti, jei trūksta kompanijos po mokymų. Prie jų neprisijungiau, bet pats dėmesys labai palietė: kažkas sustojo, pažiūrėjo, pasirūpino manimi. Šią situaciją taip pat pastebėjo ir viena organizatorių, iškart taip pat suskubo manimi pasirūpinti, pasiūlė apsikabinti.
Tąkart pasikuklinusi atsisakiau, nesinorėjo tiek daug dėmesio, buvo sunku priimti tiek daug kitų rūpesčio. Kas įvyko kitomis dienomis yra nepamirštama – kitomis dienomis ji vis prieidavo, užkalbindavo mane, ieškojo būdų užmegzti ryšį ir man tai buvo taip miela ir paveiku. Man buvo gera, kad šioje bendruomenėje buvau pastebėta ir nors jaučiau vienišumą – nebuvau viena. O kai vėliau, jau kitą dieną ji vėl paklausė, ar jau galime apsikabinti, pasakiau: „Šiandien galime.“ (šypsosi).
Ir kalbant bendrai, nuoširdus organizatorių rūpestis dalyviais jautėsi visą savaitę. Buvo pagalvota apie vandenį, maistą, sensorines priemones, pertraukų metu galėjai prieiti prie bet kurio pranešėjo ir pasikalbėti, užduoti rūpimus klausimus. Man buvo svarbu išgirsti kai kurių organizatorių asmenines patirtis dirbant su TBRI® pradininke dr. Karyn Purvis . Mano pakalbintas vienas pranešėjų tik patvirtino, kad ji irgi darė klaidų ir jas bandė taisyti, tiesa, būdama šalia vaikų, ji būdavo parama ir ramybės uostas. Per tą savaitę kelis kartus girdėjau frazę, kad mes neturime teisės būti neramūs šalia neramaus vaiko – skamba griežtai, tačiau man tai yra svarbi žinia apie įsipareigojimą pasirūpinimą savimi. Taigi, atvažiavau mokytis, bet kartu pati patyriau, kaip veikia tai, apie ką kalbame teoriškai.
Pasidalink, galbūt ši patirtis padėjo suprasti kažką naujo ir apie pačią save, tiek kaip apie žmogų, tiek kaip apie specialistę?
Parsivežiau pakylėjimą, priklausymo bendruomenei jausmą ir man svarbų patvirtinimą: visi klystame, tiesiog svarbu pasitaisyti. Kartais man reikia iš šalies išgirsti, kad toje situacijoje padariau tiek, kiek tuo metu galėjau geriausiai, kad tuo metu sureagavau, kaip galėjau geriausiai, o dabar, turėdama daugiau patirties, daugiau žinių, galiu rinktis ir kitokius būdus, bet nesmerkti savęs už tai, ko galbūt nepadariau ar padariau kitaip, nei būčiau darius dabar.
Turėjau laiko apmąstyti savo darbą su vaikais, prisiminti ir ne taip sėkmingai susiklosčiusias situacijas. Mokymuose buvo pabrėžiama: nereikia savęs užsigraužti, reikia iš to kažką išsinešti. Dabar labiau bandau savęs paklausti: kodėl taip pasielgiau? Ko man tuo metu reikėjo, ko trūko? Ką iš šios patirties pasiimu? Ką kitą kartą daryčiau kitaip?
Kaip tai, ką parsivežei, persikelia į Tavo kasdienybę?
Grįžusi stebėjau mokinį klasėje ir pajutau, kad sąmoningiau kreipiu dėmesį į sensorinius (kūno) poreikius, kurie gali slypėti už jo elgesio. Jei vaikas dvi pamokas iš eilės pasislėpęs po stalu valgo sumuštinį, man svarbu perduoti tai suaugusiems šalia jo: jam reikia padėti susiplanuoti valgymo laiką per pertrauką. Jei nuolat judina kojas, supasi kėdėje, gal jam reikia judesio pertraukėlės, gal padėtų pasunkintos priemonės? Kartais vaikui pačiam sunku suprasti, kas vyksta jo kūne ir kodėl jis negali nurimti ar susikaupti. Norisi padėti jam su tuo kūnu susidraugauti. Kai jame jautiesi geriau, tampa lengviau ir bendrauti, ir mokytis, ir suprasti savo emocijas. Šioje srityje dar noriu gilinti savo žinias. Apskritai svarstau, kaip svarbu pirmiausiai atliepti būtent vaiko sensorinius poreikius, o tik tada galvoti apie jo elgesio korekcijas ar gilesnį emocinį pažinimą.
Susitikdama su mokytojomis daugiau dėmesio skiriu susipažinimui. Stengiuosi nepraleisti tos pokalbio dalies, kai tiesiog pasikalbame, užmezgame ryšį. Tik tada pereiname prie konkrečių klausimų. Jaučiu, kad į šiuos susitikimus einu truputį kitaip – susitinku su žmogumi, kuriam irgi svarbu būti išgirstam.
Iš mokymų parsivežiau ir vieną labai įstrigusią istoriją. Mamai paskambino kitame mieste gyvenanti dukra: jai buvo sunku, reikėjo mamos. Pirmas mamos impulsas buvo prikrauti mašiną sriubų, troškinių ir važiuoti padėti. Tačiau per kelionę ji spėjo sustoti mintyse ir savęs paklausti, ko dukrai iš tiesų reikia? Atvažiavusi ji visgi pirmiausia atsisėdo šalia verkiančios dukros ir tiesiog buvo su ja. Tai tik vaizdžiai parodo, kaip kartais galime grįžti prie sau įprastų veikimo modelių, bet reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, koks kito žmogaus poreikis, paklausti savęs, ar mano veiksmai atliepa jo(-s) poreikį, ar mano?
Po mokymų dar praėjo nedaug laiko. Vis dar jaučiu pakylėjimą, o kaip seksis visa tai išlaikyti, pavyzdžiui, išgyvenant didesnį nuovargį – dar pamatysiu. (šypsosi) Bet dabar žinau aiškiai, kad santykiui tiek savo profesiniam, tiek asmeniniam gyvenime – noriu skirti daugiau vietos. Pati ten patyriau, kiek daug gali reikšti, kai kažkas sustoja, pamato tave ir pasirūpina. Juk ta mokymų akimirka man iki šiol svarbi: žmogus pasakė tinkamus žodžius tinkamoje vietoje, su nuoširdžiu noru padėti. Ir aš pasijutau daug geriau.
Kalbino Brigita Bielskė, 2026 10 30
